Ličio{0}}jonų akumuliatoriaus elementų perkrovimas iki 4,2 V gali sukelti šalutinį poveikį. Kuo didesnė perkrovimo įtampa, tuo didesnis pavojus. Kai įtampa viršija 4,2 V, teigiamo elektrodo medžiagoje lieka mažiau nei pusė ličio atomų. Šiuo metu saugojimo elementai dažnai suyra, todėl nuolat prarandama talpa. Jei įkrovimas tęsiamas, kadangi neigiamo elektrodo laikymo elementai jau yra pilni ličio atomų, vėliau ant neigiamo elektrodo medžiagos paviršiaus kaupsis ličio metalas. Šie ličio atomai iš neigiamo elektrodo paviršiaus išaugs į dendritinius kristalus ta kryptimi, iš kurios kilo ličio jonai. Šie ličio metalo kristalai gali prasiskverbti į separatorių, sukeldami trumpąjį jungimą tarp teigiamo ir neigiamo elektrodų. Kartais akumuliatorius sprogsta prieš įvykstant trumpajam jungimui, nes perkrovimo metu elektrolitas ir kitos medžiagos suyra, todėl susidaro dujos, dėl kurių akumuliatoriaus korpusas arba slėgio vožtuvas išsiskleidžia ir plyšta, todėl deguonis patenka į vidų ir reaguoja su ličio atomais, susikaupusiais ant neigiamo elektrodo paviršiaus, ir dėl to įvyksta sprogimas.
Todėl įkraunant ličio{0}}jonų baterijas būtina nustatyti viršutinę įtampos ribą, kad būtų subalansuotas akumuliatoriaus veikimo laikas, talpa ir saugumas. Ideali viršutinė įkrovimo įtampos riba yra 4,2 V. Ličio -jonų akumuliatoriaus elementai taip pat turi žemesnę įtampos ribą išsikrovimo metu. Kai elemento įtampa nukrenta žemiau 2,4 V, kai kurios medžiagos pradeda gesti. Be to, kadangi baterijos savaime-išsikrauna, įtampa mažėja kuo ilgiau jie išsikrauna; todėl prieš sustabdant geriau neiškrauti iki 2,4 V. Iškrovimo proceso metu nuo 3,0 V iki 2,4 V ličio -jonų akumuliatoriaus išskiriama energija sudaro tik apie 3 % jo talpos. Todėl 3,0 V yra ideali iškrovimo ribinė įtampa. Be įtampos apribojimų, įkrovimo ir iškrovimo metu taip pat būtini srovės apribojimai. Jei srovė yra per didelė, ličio jonai neturės pakankamai laiko patekti į saugojimo elementus ir kaupsis medžiagos paviršiuje.
